27 skyrius - Pavydas

Pavydas

Šauksmas ir beldimas į duris pažadino mane. Piktai burbėdama po nosimi išlipau iš lovos. Ir kas per durnius tiek anksti sugalvojo užsukti į svečius? Žvilgtelėjus į laikrodį net akys neišsprogo. Laikrodis rodė be penkiolikos aštuonias. Garsiai nusikeikiau. Įlėkiau į vonią, greitai apsivilkau džinsus, pirmąją pasitaikusią palaidinę, čiupau kuprinę ir nubėgau laiptais į apačią. Apsimoviau sportbačius, beldimas į duris nesibaigė, dabar galėjau išgirsti kieno čia balsas. Atrakinau duris. Tarpdurį stovėjo Darijus, žiūrėdamas tiesiai į mane piktu žvilgsniu. Bet vos pamačius mane pradėjo garsiai juoktis. Pervėriau jį smerkiančiu žvilgsniu.

- Kas tau taip juokinga? Pramiegojau, visiems pasitaiko.

- Bet ne visi sugeba atsikelti su tokia šukuosena,- nužvelgė mano galvą.

Visai užmiršau susišukuoti plaukus, tikriausiai atrodau kaip iš siaubo filmo.

- Cha cha, tau lengva sakyt, kai tavo plaukų ilgumas dešimt centimetrų..- išsitraukusi šepetį iš kuprinės dugno, sušukavau.

Užrakinusi duris, žingsniavau link mokyklos tvirtai laikydama ranką šiltame Darijaus delne. Nesugebu ant jo pykti, ir tai mane verčia jaustis silpna. Tokia ir esu, ištirpstu kaip ledas vos pažvelgus į jo akis, išgirdus balsą, pamačius šiltą šypseną.

- Tau pasisekė, kad tu toks žavus, kitaip tau atsirūgtų...- šyptelėjau.

- Matai, ir aš turiu slaptą ginklą,- nusijuokė- paskubėkim, per vieną miegalę vėluojam į mokyklą.

- Vardų neminėkim - atkirtau.

Paspartinę žingsnį pasiekėm mokyklą. Tik įžengus pro duris pasigirdo skambutis. Atsipūčiau. Išsiskyrę nuėjom į savo klases, kaip visada pirmadieniais pirmoji chemijos pamoka. Pamokos slinko pašėlusiu greičiu, tikriausiai todėl , kad mano nuotaika buvo, kaip niekada puiki. Po trijų pamokų apsikabinę su Darijumi nuėjom į valgyklą. Mūsu ten jau laukė Aneta ir Julius. Aišku sulaukėm nemažai smalsių žvilgsnių, kurie mus stebėjo kiekviename žingsnyje. Žinoma, nieko naujo. Mokykloje naujos žinios sklisdavo labai greitai.

Įėjimas į vaidyklą, taip pat sulaukė veriančių žvilgsnių. Bet vienintelis žmogus privertė mane sustingti. Šalčio ir pykčio kupinos akys smerkė mane be žodžių. Augustas sėdėjo su savo draugais, prie to pačio stalo, kaip ir visada. Dar niekada nebuvau mačiusi jo tokio pikto, kas jam? Tikriausiai pavydas, bet tai ne priežastis nekęsti manęs, jis pats davė man laiko, o dabar.

- Ar kas atsitiko? Kodėl sustojai?- susirūpinęs paklausė Darijus.

Išspaudžiau šypsenėlę.

- Nieko, tik Augusto žvilgsnis, jis toks...

- Pavydus?- baigė mano sakinį.

- Man irgi taip pasirodė...- liūdnai tariau.

Nenoriu, kad Augustas ant manęs pyktų.

- Nekreipk dėmesio, tokie kaip jis mano, kad visos merginos turi priklausyti jam.

- Tikriausiai tu teisus,- nusukau žvilgsnį.

Atsisėdome šalia Anetos ir Juliaus.

- Kokie mes šiandien laimingi..- pažvelgusi į Anetą konstatavau.

Aneta akimirksniu paraudo. Ji suprato, apie ką aš kalbu.

- Ar varysit į vakarėlį?- žvelgdamas į mus paklausė Julius.

- Kokį vakarėlį?- suglumau, jose jaučiausi, kaip balta varna.

- Penktadienį vyks mokyklos baigimo vakarėlis, mūsų klasioko Dainiaus namuose. Eisit?

Atsisukau į Darijus, ji į mane.

- Eisim, būtinai!- atsakė Darijus, nusišypsojęs man.

Negi aš jam pasakysiu ne, su juo eičiau nors iki pasaulio krašto.

- Tada puiku...- sukrykštė Aneta.

Ji švytėjo, kaip saulutė, o kurgi ne, kai šalia jos sėdėjo Julius. Jie tikrai atrodo šauniai kartu, būtų puiki pora. Nuostabūs žmonės. Nuskambėjus skambučiui, atsistoję iškeliavom savo keliais. Ėjau nuleidusi galvą. Negalėjau pamiršti Augusto žvilgsnio, jis toks... toks ledinis.

- Palauk, mums reikia pasikalbėti!- už savęs išgirdau šiurkštų balsą.

Atsisukusi išvydau Augustą einantį link manęs. Akimirkai sutrikau.

- Taigi pasirinkai tą mulkį? Nemaniau, kad esi tokia kvaila.

- Jei , kuris ir yra kvailas iš mudviejų, tai tu...- šaltai atkirtau.

- Tu dar pasigailėsi, per tave praradau krūvą pinigų...- pagriebė mano ranką tvirtai spausdamas, taip sukeldamas aštrų skausmą.

- Paleisk mane, man skauda. Apie kokius pinigus tu kalbi?- bandžiau išsivaduoti, bet tai buvo beviltiška.

- Tau nebūtina žinoti, bet tu taip lengvai neišsisuksi, turėsi atlyginti žalą!- išspjovė man į veidą.

Jo žodžiai buvo pilni pykčio. Visi šilti jausmai jam dingo akimirksniu. Kaukė , kuri dengė jį - dingo . Liko tikrasis veidas...

Veidas, kuris mane gąsdino. Žvilgsniu apžiūrinėjo mane, kaip prekę lentynoje. Žengiau žingsnį atgal, bet jis tai pamatės stumtelėjo mane atremdamas į sieną. Atsistojo šalia manęs, taip dar labiau sutrikdydamas. Širdis pradėjo greičiau plakti, kojos drebėti. Iš jo dabar galėjau tikėtis bet ko. Augustas ranka palietė mano koją, ir šiurkščiai glostydamas kilo į viršų. Bandžiau ją patraukti, bet veltui. Aš buvau bejėgė prieš jį.

- Paleisk mane... – maldavau.

- Prašyk, maldauk manęs...- jis mėgavosi mano kančia.

Užsimerkiau. Pasidaviau. Nebepajėgiau priešintis.

- Tavo lūpos tokios gundančios...- sušnibždėjo į ausį.

Atrėmiau rankas į šaltą sieną. Drebulys perbėgu kūnu, kai pajaučiau jo lūpas ant savųjų. Sučiaupiau lūpas, stovėjau kaip zombis nejudėdama. Jam tai nepatiko,tikriausiai norėjo, kad maldaučiau baigti, bet naudojausi kitokia taktika. Galiausiai atsitraukė nuo manęs.

- Užsispyrusi ožka..- taręs nuėjo koridoriumi.

Slydau siena žemyn, kol pasiekiau žemę. Sėdėjau ir žvelgiau į priekį apsikabinusi save. Augustai, kas tu per žmogus? Kodėl tu taip su manim pasielgei? Teisybę sakė Darijus, aš tik dar vienas žaisliukas tavo kolekcijoje. Šiandien buvau tokia laiminga, o jis viską siugriovė. Mano mažytę laimę, kurią sugebėjau susikurti. Bet apie kokius pinigus jis kalbėjo? Nieko nesuprantu... žinau tik tai, kad jis manęs taip lengvai nepaliks ramybėje.

Taip ir sėdėjau sustingusi, kol pasigirdo skambutis, skelbiantis pamokos pabaigą. Sukaupusi paskutines jėgas atsistojau. Lėtai žingsniavau link kabineto. Mokiniai eidami pro šalį aplenkinėjo mane. Vis dar buvau ištikta šoko. Augusto žodžiai skambėjo galvoje „Tu dar pasigailėsi“. Tai tokia mano kaina būti su Darijumi? Gyventi bijodama Augusto. Ką man daryti? Aš nežinau...

Įėjusi į klasę išvydau Darijų sėdintį suole, vos pamatęs mane nusišypsojo. Vangiai nuėjusi iki suolo. Atsisėdusi šalia iš kuprinės išsiėmiau vadovėlį.

- Vanesa ar kas atsitiko?- po kelių minučių tylos paklausė.

Negaliu jam sakyti apie Augustą, sužinojęs pultų muštis su juo, to tikrai nenoriu. Turiu su tuos susidoroti viena.

- Man viskas gerai- išspaudžiau šypseną.

- Tu atrodai, kaip... pamačiusi vaiduoklį. Tu tokia išbalusi, gal tau bloga?

- Man viskas gerai, nesirūpink...

- Kaip aš galiu nesirūpinti. Pasakyk kas atsitiko, ir nesakyk kad nieko. Manęs neapgausi, matau kad kažkas negerai.

- Man viskas gerai Darijau, palik mane ramybėje!- pakėliau balsą, kitaip negalėjau atsikratyti jo klausimų.

Žvilgsnį įsmeigiau į lentą, ant kurios mokytoja aiškino pamoką. Darijus daugiau manęs neklausinėjo. Jaučiausi blogai meluodama Darijui, bet kitos išeities neturėjau. Pakišau ranką po suolu, radusi Darijaus tvirtai suspaudžiau. Darijus atsisuko į mane, nusišypsojau.

- Tai tik dėl blogo pažymio – atsidusau.

- Jei taip sakai, jie visada sugadina nuotaiką.

Melas geriausia išeitis? Dabar taip.