30 skyrius - Pabudimas

2 Dalis

Pabudimas

Kas skaudžiau? Gyventi skausme ir nepatirti meilės, ar būti mylimam, kai meilė sukelia tiek skausmo. Kai pašaliniai bando ją sudrumsti, neleisdami būti laimingu. Meilė pats gražiausias ir nuostabiausias jausmas, kuris mus aplanko netikėčiausiu metu. Žinoma, meilė būna skirtinga, savo širdį išdalinam aplinkiniams tiek kiek patys norim. Šeimos nariams, draugams, bet didžiausią gabalą paliekam atrajai pusei. Laukiam kol ji pasirodys. Vieni sulaukia anksčiau, kiti vėliau.

Mano širdis dabar visiškai užpildyta, nes suradau savo antrąją pusę - Darijų. Tariant šį vardą mano širdis suvirpa, kaip paliesta styga. Jis priverčia manyje groti gražiausią melodiją, kurią sukūrė jo meilė. Melodija mane užhipnotizuoja, tai lyg savotiškas narkotikas. Man reikia jo kaip oro, kaip kasdieninės dozės.

Noriu turėti jį visada šalia savęs, kiekvieną akimirką. Bet tai tik svajonė, kuriai visada kas nors trukdys išsipildyti. Iš pradžių buvo pamotė, ji mane pavertė savo lėlyte, darė su manimi, ką tik norėjo. Kai ji mirė, ją pakeitė kitas žmogus, kurį laikiau savo draugu, kuriam maniau jaučianti kažką daugiau nei simpatiją. Bet tai buvo jo kaukė - vaidinimas, kurį jis vaidino siekdamas savo tikslo. Nekenčiu tavęs Augustai. Visą gyvenimą gailėsiuosi, kad tą dieną sutikau eiti su tavim į kavinę. Turėjau būti tvirtesnė ir protingesnė, bet dabar per vėlu. Laiko atgal neatsuksiu, nors labai norėčiau. Deja, aš tik žmogus, silpna būtybė, trapi ir jautri, kaip stiklas. Stipriau suspaudus, suduš.

Tamsa gaubianti mane sklaidėsi, šviesos spidulėliai kuteno akis. Lėtai atsimerkiau, išvydau baltos spalvos sienas. Pasukau galvą norėdama apsižvalgyti. Tai buvo mano didžiausia klaida. Kaklą pervėrė aštrus skausmas. Net rankos pakelimas, man buvo sunki kančia. Rankoje įstatytas kateteris nemaloniai dirgino. Įvairiausi vamzdeliai ir laideliai neleido man pajudėti. Nors judėti ir taip negalėjau, jaučiausi tokia silpna ir pavargusi. Vos galėjau nulaikyti vokus.

Giliai kvėpuodama pradėjau žvalgytis. Vieta buvo per daug gerai pažįstama. Ji visada man sukelia skausmą ir liūdnus prisiminimus. Tai buvo ligoninės palata. Ašaros susikaupė akyse. Norėjau išlipti iš lovos ir dingti iš čia. Bet tai buvo neįmanoma.

Tik dabar pastebėjau, kaip Darijus pasirėmęs ant lovos miega. Sustingau, negalėjau pajudėti, čia - Jis... Dėl jo turiu kovoti, noriu būti su juo. Negaliu pasiduoti, tik ne dabar. Nusivaliau ašaras, jis negali tokios manęs pamatyti, turiu būti stipri. Reikės meluoti, nors tai daryti bus labai sunku, bet privalau. Augusto veiksmai nenuspėjami, aš tuo jau įsitikinau. Pažvelgiau į ranką nusėtą mėlynėmis, net nenorėjau pagalvoti, kaip atrodo visas kūnas.

Augusto smūgiai. Jų buvo tiek daug, jaučiau juos ant viso kūno. Prisiminiau kraują tekantį veidu. Paliečiau kaktą, ji buvo subintuota. Užsimerkiau, atsiminiau jo žodžius. Augustas manęs nepaliks ramybėje, to jam tikrai nebus gana. Turiu apsaugoti Darijų, bent tiek galiu padaryti.

Darijus pakėlė galvą ir patrynęs akis nusižiovavo. Stebėjau kiekvieną jo judesį. Jis sustingo pamatęs mane. Laimės šypsena atsirado veide.

- Vanesa, mieloji, tu pabudai...- atsargiai paėmė mano ranką- atsiprašau, čia aš kaltas, per mane tu čia. Nereikėjo palikti tavęs vienos... Atleisk.

- Tu čia nekaltas, nekalbėk taip...- prikimusiu balsu tariau.

- Aš prižadėjau tave saugoti. O dabar tu guli čia.. aš...

- Darijau, tu negali manęs apsaugoti kiekvieną minutę, aš pati kalta...- balsas užlūžo.

- Bet turėčiau... Vanesa, pasakyk, kaip tai atsitiko? Kas taip pasielgė? Aš jį pritrėkšiu prie sienos. Atsiims už kiekvieną smūgį tau..- jaučiau jo balse pyktį, jis kalbėjo rimtai.

- Ieškojau tualeto, sumaišiusi duris įėjau, ne į tą kambarį. Jau norėjau išeiti, kai kažkas įstūmė mane atgal. Nemačiau, kas jis buvo, kambarys skendėjo tamsoje. Jis bandė mane išprievartauti...-įkvėpiau oro.

Stengdamasi sulaikyti ašaras, Darijus raminančiai glostė delną.

- Bandžiau priešintis, bet tada jis įsiuto. Pradėjo mane spardyti, mušti... Aš negalėjau nieko padaryti...- mano balsas striginėjo, o veidu riedėjo ašaros - kol jam galiausiai atsibodo, paliko mane gulėti...

- Aš jį surasiu!- jo balsas buvo pilnas įsiūčio.

- Darijau ne, pamirš viską...

- Kaip aš galiu pamiršti? Ką jis padarė tau - nežmoniška, aš surasiu tą niekšą ir užmušiu.

- Ne, nenoriu jo matyti, nenoriu!-sušukau, bet jis nepasidavė.

- Vanesa, aš negaliu, taip visko palikti. Kai pamačiau tave koridoriuje... Mano širdis vos ne plyšom pusiau. Tu susmukai ant mano rankų... Aš to negaliu pamiršti, suprask!

- O tu suprask mane, manai man lengva?! Aš nenoriu, kad tau kas atsitiktų... Prašau tavęs, nieko nedaryk, dėl manęs...- gulėjau prikaustyta prie lovos. Negalėjau jo sustabdyti, tik įtikinti, o tai buvo labai sunku.

- Vanesa tu nesupranti. Jis sulaužė taisykles...- rankomis perbraukė plaukus.

- Kokias taisykles?- suglumau.

Jo veidas išbalo, o akys klaidžiojo nerasdamos vietos.

- Nesvarbu, pažiūrėk, kaip tu atrodau. Aš negaliu sėdėti vietoje. – nusuko kalbą.

- Man nesvarbu mano mėlynės, žaizdos, man svarbiausias - tu, jei tavęs neteksiu, mirsiu... Prašau...

- Nusiramink, neverk.- glostydamas galvą tarė- nieko nedarysiu, neieškosiu, tik suramink.

- Ačiū...- nusiramindama atsidusau.

Darijus atsistojęs pasilenkė virš manęs.

- Tik dėl tavęs...- sušnibždėjęs pabučiavo į kaktą.

Staiga koją pervėrė geliantis skausmas.

- Auu.. – sudejavau pažiūrėdama į koją. Darijus ranka buvo atsirėmęs į ją.

- Atsiprašau...- išsigandęs pasitraukdamas nuo manęs.

- Viskas gerai, gi netyčia...- blankiai nusišypsojau.

- Pagaliau nusišypsojai, aš taip pasiilgau tavo šypsenos.

- Negi per vieną dieną spėjai pasiilgti?

- Per dieną? Čia pragulėjai keturias dienas, tau buvo koma.- tarė susirūpinęs. Aš net sustingau.

- Koma? Kaip tai?

- Kadangi tau neseniai buvo smegenų sutrenkimas, o dabar dar kartą susitrenkei galvą, kuri dar nebuvo visiškai pasveikusi. Trauma atsinaujino. Daktarai negalėjo pasakyti, kada pabusi, galėjo trukti mėnesių mėnesiais, bet ačiū Dievui, tu pabudai. Aš toks laimingas.- staiga atsidarė durys ir į palatą įėjo seselė.

- Pacientė jau pabudo? Kodėl nepranešėte?- piktai paklausė žiūrėdama į Darijų.

- Aš ką tik pabudai,- pirmiau atsakiau.

- Aišku, vaikine išeikite, pakviesiu daktarą. Turime apžiūrėti pacientę.- išlėkė iš palatos.

- Taip nenoriu palikti tavęs...- liūdnai tarė.

- Eik, tau reikia pailsėti.

- Gerai, be to mane ši seselė gąsdina- nusijuokė.- iki, ateisiu vėliau, sveik mieloji.

Švelniai paglostė žandą.

- Iki..- sušnabždėjau.

Po kelių minučių į palatą atėjo daktaras, apsidžiaugiau pamačiusi tą patį daktarą, kuris mane gydė praėjusį kartą. Apžiūrėjęs mane pasakė, kad rytoj padarys kelis tyrimus, nori įsitikinti, ar koma nepakenkė mano smegenims. Išėjus daktarui gulėjau žvelgdama pro langą. Miego nesinorėjo, visgi miegojau keturias dienas. Taip pragulėjau kokią valandą, kai išgirdau kaip atsidaro mano palatos durys. Atsisukau. Mano rankos pradėjo drebėti, išsigandusi žiūrėjau į žmogų stovintį tarpduryje.

- Pabudo mūsų miegančioji gražuolė...- nusijuokdamas tarė Augustas.