31 skyrius - Šantažas

Šantažas

Gulėjau negalėdama pajudėti. Žiūrėjau į Augustą artėjantį prie mano lovos. Stebėjau jį, bijodama kiekvieno judesio. Mano baimė prajuokino jį. Nė kiek nesigėdydamas mėgavosi vaizdu. Tikriausiai patenkintas savo darbu. Augustas ne žmogus, jis - nejaučiantis ir beširdis padaras.

- O tu tokia išsigandusi atrodai dar gražesnė...

- Pasitrauk nuo manęs...- sukuždėjau.

Belikus keliems žingsniams iki mano lovos, sustojo. Akyse mačiau pasitenkinimą.

- Užmiršai, tu man esi skolinga?

- Ar nematai ką man padarei? Tau dar negana?! - šaukiau.

- Nieko baisaus, išgysi...- abejingai burbtelėjo.

- Kas tu per žmogus?!

- Tu tikra, kad aš žmogus?- sarkastiškai nusijuokė.

- Ne...- išlemenau.

- Nebesukim aplinkui, atėjau ne apie mane kalbėti. Pirmiausiai leisiu tau pasveikti, nes šios mėlynės manęs negundo. Nesijaudink pranešiu tau kada viskas įvyks, bet jei kam nors pasakysi, bent prasižiok ir galėsi verkti Darijaus laidotuvėse. Supratai?- bandžiau suvokti žodžius, kuriuos jis pasakė.

Negalėjau patikėti, kad tai Augustas. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad jame nėra nė menkiausio gabalėlio žmogiškumo. Linktelėjau galvą. Tylėjau. Tikėjausi, kad jam atsibos ir paliks mane ramybėje.

- Nekenčiu tavęs...- iškošiau pro dantis.

- To ir tikėjausi, ką čia be padarysi – nusijuokė.

- Leisk man pasveikti, palik mane ramybėje.

- Daug prašai.

- Augustai...- negalėjau net pažvelgti į jį.

Girdėjau žingsnius, kurie sustojo visai šalia. Atsisėdo ant lovos. Jaučiau, kaip jis pakišo ranką po antklodę ir pradėjo glostyti mano koją. Su ranka patraukiau ją. Pakėliau galvą, žiūrėjau į jį pilnomis neapykantos akimis.

- Ko tu dar nori? Tau negana? Sutikau su tavo pasiūlymu, tavo užgaida bus išpildyta, o dabar palik mane!- šaukiau ant jo, negalėjau daugiau kentėti. Žodžiai gerklėje smaugė mane iš vidaus. Augustas nustebęs žiūrėjo į mane.

- Vanesa, tu nieko nesupranti...

- Ko nesuprantu? Kad tu nežmogus, kad tu beširdis padaras? Aš tai suprantu !-rėkiau ant jo.

- Gal aš toks, bet tu mane tokiu pavertei... Aš jau ketinau atšaukti lažybas, bet tu. Susidėjai su tuo kvailiu, ir pyktis vėl užliejo mane!

- Jis užliejo ir tą vakarą, kai mane daužei?- stojo tyla, Augustas nusisuko į kitą pusę.

- Nereikėjo priešintis.

- Kas tu? Čia ne Augustas, aš pažinojau kitą žmogų. Ar tai buvo tik kaukė? Pasakyk man!

- Taip, tai kaukė...- atsistojo – aš esu toks, nemoku kitaip elgtis... Tie jausmai..

- Kokie jausmai?

- Nesuprasi... Tu būtum buvusi tokia laiminga su manim. Aš...- suglumo ir taręs nusisuko. Išėjo iš palatos, palikęs mane šoko būsenoje.

Gulėjau ir bandžiau suprasti jo žodžius, negi jis ketino atšaukti lažybas? Apie kokius jausmus jis kalbėjo? Gal visgi Augustas nėra toks blogas... Ne, negaliu pamiršti kaip jis su manim pasielgė. Į palatą įėjo seselė, nieko nesakiusi priėjo prie manęs ir suleido vaistus, po keliu sekundžių mane apėmė miegas.

- Pusryčiai!- mane pažadinau skardus seselės balsas.

Pramerkusi akis išvydau padėklą su pusryčiais. Mano pilvas sugurgė pritardamas, kad laikas valgyti. Per kelias minutes kiaušinienė buvo „sunaikinta“. Gulėjau stebėdama pro langą gamtą, tai man lyg televizorius. Daugiau nieko ir nebuvo veikti, o mane tai ramindavo, užmiršdavau savo problemas, stebėdavau kiekvieną smulkmeną. Kaip vėjas linguoja medžių šakas, kaip bitė skraido nuo vienos gėlės prie gėlės... Pasigirdo beldimas į duris.

- Prašom.- šūktelėjau. Atsidarius durims išvydau besišypsantį Anetos veidą.

- Vanesa..! – krykštaudama laimę pribėgo prie manęs. Buvau taip jos pasiilgusi.

- Ak Aneta...- nusišypsojau. Pradėjo kalbėti, net nespėjusi atsisėsti ant kėdės.

- Kai man paskambino Darijus ir pranešė, kad tu atsibudai, aš vos nemiriau iš laimės. Ačiū Dievui, tau viskas gerai,kaip mane išgąsdinai.

- Džiaugiuosi tave matydama Aneta.

- Kaip jautiesi? Viskas gerai? Gal ko trūksta? Aš galiu atnešti ar nupirkti...- neužsičiaupė ji.

- Viskas gerai, nieko nereikia.

- Aišku, man Darijus viską papasakojo. Tu tikrai nematei jo veido?

- Nemačiau, buvo tamsu.- tariau nuleidusi akis, ir vėl prasideda melagystės.

- Darijus per šias dienas vos neišprotėjo, kaip ir aš. Nereikėjo leisti tau eiti vienai, nebūtų taip atsitikę.

- Nieko nepakeisi, aš pati išėjau ir nereikia nieko kaltinti.

- Bet...

- Jokių bet, Aneta nieko nesakyk, nenoriu prisiminti...

- Atsiprašau... Aš tik... – man pertraukė atsiveriančių durų garsas.

Pro duris įžengė Darijus, mano nuotaika kaip mat pakilo, vos jį pamačius.

- Labas rytas merginos, ko tokios liūdnos?

- Jau nebe...- nieko nelaukdama atsakiau.

****

Po kelių tyrimų daktaras pasakė, kad koma sukėlė komplikacijų. Teko kęsti daugybę vaistų ir gydymo metodų. Šios dvi savaitės buvo tokios varginančios. Bet galiausiai mane išleido. Bijojau išeiti iš ligoninės, kadangi mano mėlynės ir sumušimai jau beveik išnyko, tikėjausi Augusto vizito, kuris man kėlė baimę. Ar jis paliks mane ramybe jei atsiduosiu jam? Gal čia tik pradžia ir mano auka bereikšmė. Tokios mintys lindo man į galvą.

- Daktaras tave jau išrašė, galime eiti.- mano mintis nutraukė Darijus.

- Jau?

- Taip, argi nenorėjai kuo greičiau iš čia išeiti?- nustebęs paklausė.

- Noriu...- apkabino mane per liemenį.

- Einam?

- Gerai- atsakiau apkabindama jį.

Išėjus iš ligoninės pamačiau stovinčią Anetą šalia Juliaus mašinos. Darijaus pagalba atsisėdau į galinę sėdynę, kadangi mano koja buvo smarkiai sutrenkta, todėl vaikščioti buvo gana sunku. Važiavom namų link. Mašinoje vyravo tyla, mačiau kaip Aneta nenustygo vietoje. Apsižvalgiau, visų veiduose dominavo šypsenėlės, visa tai man kėlė įtarimą.

- Ar aš ką praleidau?- paklausiau atsisukusi į Anetą.

- Ne...- nukirto, kaip su kirviu.

Mačiau, kad nieko nepešiu, gal tiesiog man pasirodė. Pažvelgusi pro langą išvydau savo gatvę, po kelių sekundžių jau stovėjome mano kieme. Pastebėjau prie namo stovint Monikos automobilį, gal ji turi naujienų apie senelę. Įžengusi į namus išvydau laimingą Moniką laukiančią manęs svetainėje. Vos mane pastebėjusi pašoko nuo sofos ir priėjusi apkabino.

- Pagaliau grįžai, mes dėl tavęs taip jaudinomės.

- Ačiū...- mano žvilgsnis sustojo ties sofa, kurioje kažkas sėdėjo.

- Turime svečių? –paklausiau Monikos.