29 skyrius - Vakarėlis šešėlyje

Vakarėlis šešėlyje

Namas priminė rūmus, tik šiuolaikiškus. Visada žinojau, kad Dainius iš turtingos šeimos, bet nemaniau, kad tokios. Kadangi namas yra miesto nuošalyje, prieš tai nebuvau jo mačiusi. Dabar žvelgiant į jį norisi aiktelėti, jis atrodė tikrai įspūdingai. Tai buvo trijų aukštų modernus namas, su kerinčiu sodu ir didžiuliu baseinu. Dalis vakarėlio dalyvių maudėsi jame, o kiti šoko lauke arba viduje. Keliu ėjome durų link, Aneta su Juliumi priekyje, mes jiems iš paskos. Priėję prie durų pasibeldėm. Po kelių minučių jas atidarė Dainius, apsikabinęs nematytą merginą. Iš blizgančių akių ir svirduliuojančių kojų, buvo galima suprasti, kad vakarėlis jau įsiaudrino.

- Sveiki! Smagu, kad atvykote. Bilietus atsinešėte?- pasimetusi pažiūrėjau į Darijų.

- Atsinešėme, -atsakė Julius iškėlęs du brendžio butelius.

Supratusi, kad buteliai ir buvo bilietais, šyptelėjau.

- Puiku, nuneškite prie baro. Prašom vidun sveteliai, pasilinksminkite.

- Būtinai - atsakė Aneta, tempdama Julių į vidų.

- Pasiruošusi?- išgirdau švelnų balsą prie ausies.

- Žinoma...- apsikabinę įėjom vidun.

Ėjome koridoriumi iki svetainės, kuri jau nebe priminė jos, labiau priminė šokių aikštelę. Šviesos, muzika, baras, viskas buvo kaip geriausiame klube, net interjeras sukurtas toks pats. Štai ką reiškia pinigai, su jais gali padaryti viską.

- Mes einame prie baro!-man į ausį sušuko Aneta.

Palinksėjau galvą. Kalbėti nebuvo prasmės, vis tiek nebūtų girdėjusi. Nuėjus Anetai su Juliumi, pajaučiau Darijaus rankas ant liemens.

- Gal pašokim?

- Galim, bet žinok, iš manęs šokėja ne kokia...-paraudau.

- Atsipalaiduok, ir įsiklausyk muzikos, nieko čia sudėtingo.

Paėmęs mane už rankos nusivedė į šokių aikštelę, tuo metu grojusi tranki muzika pasibaigė, pasigirdo rami daina. Užkart ją atpažinau, tai buvo „Thomas Godoj- love is you“. Darijus švelniai mane apkabino per liemenį, prisiglaudžiau prie jo, rankomis apsivijau jam kaklą. Lėtai linguodami pagal ritmą pasinėrėm į muzikos sūkurį.

Muzika, jo aromatas, širdies plakimas, šiluma, buvo pats nuostabiausias derinys... Viskas kas buvo aplinkui, man tapo nebesvarbu, buvome tik jis ir aš... Vieni du. Šią minutę jaučiausi tokia laiminga, turėjau jį šalia, galėjau paliesti ir įsitikinti, kad tai ne sapnas. Galėjau išbėgti į lauką ir sušukti visam pasauliui.

Dabar supratau, kad laimė ne visada būna kasdien, kiekvieną minutę. Kartais laimė aplanko mus netikėtai, primindama apie save. Tokios minutės suteikė mums vilties gyventi ir laukti kito laimės pasirodymo. Džiaugiausi šia akimirka ir laime, o gal reikėtų sakyti meile. Pasirodo laimė be meilės neatsiejama, kai žmogus yra mylimas, jis ir yra laimingas. O aš tokia dabar esu, suradau žmogų, kuris nuoširdžiai mane myli, kaip ir aš jį. Nenoriu Darijaus paleisti, nei skirtis, norėčiau su juo būti amžinai. Jis man neleidžia liūdėti ir prisiminti senas nuoskaudas.

- Vanesa... tu man viskas kas gražiausia ir brangiausia, dėkoju likimui, kad sutikau tave. Kai tu atsitrenkei į mane, tokia išsigandusi ir drovi, tada mano širdis suvirpėjo, vien savo žvilgsniu sugebėjai užvaldyti mano širdį. Myliu tave...- sukuždėjo man į ausį.

Kaip galima jo nemylėti? Jis - tobulas. Ideali mano širdies puselė. Pakėliau galvą pažiūrėdama į jo meilės kupinas akis. Viskas taip nuostabu, kad net norisi verkti...

- Aš irgi tave myliu Darijui...- sukuždėjau ir švelniai prisiglaudžiau prie jo lūpų.

Jame viskas tobula, net lūpos. Jos lyg ledai sukurti kaip tik man, idealaus skonio. Paragavus negali sustot, kaip ir dabar, nenorėjau nuo jų atsiplėšti, tai per stipru mano jėgoms. Šokom ilgai, kol paskaudo kojos. Priėję prie baro pamatėm sėdint Anetą su Juliumi, Aneta įbruko kažkokį gėrimą man į rankas.

- Gerk!

- Aš nesu gėrusi alkoholio...- suinkščiau.

- Pats laikas,- sukrizeno.

Ji teisi, man greit bus aštuoniolika. Nieko nelaukusi išgėriau visą turinį stiklinėje. Skonis buvo gana kartokas, bet visai nieko. Aneta čiupo mane už rankos ir nusivedė į šokių aikštelė. Vaikinai liko sėdėti prie baro. Pradėjom šokti kaip pašėlusios, pasidarė taip linksma, tikriausiai suveikė gėrimas... Po poros dainų Aneta patraukė prie baro, aš nuėjau ieškoti tualeto. Pamačiau prie laiptų stovinčią klasiokę.

- Sveika Einrika, gal žinai kur tualetas?

- O sveika, net nepažinau tavęs, atrodai visai kitaip. Jis viršuje, eik koridoriumi iki galo, ir pamatysi dešinėje duris.

- Ačiū...

Padėkojusi pradėjau lipti laiptais į viršų. Kojas vos vilkau, atrodė kad jos sveria toną. Galvą šiek tiek svaigo. Užlipusi patraukiau koridoriumi, iš kambarių girdėjosi įvairūs garsai, pro praviras duris matėsi porelės... hmm... kurios dalinosi meile. Nusukau žvilgsnį, ėjau tiesiai nesižvalgydama. Priėjusi koridoriaus galą, apsižvalgiau, visos durys buvo vienodos.

Nusprendžiau atidaryti paskutines duris. Nedrąsiai atlenkiau rankeną, įėjau į vidų. Čia buvo kažkieno miegamasis, šviesa išjungta, todėl nieko beveik nesimatė. Jau ketinau išeiti, kai pajaučiau kažkieno rankas ant nugaros, kurios įstūmė mane į kambarį. Susviravusi atsirėmiau į lovą. Nespėjau atsistoti, kai durys užsidarė su trenksmu. Atsisukusi išvydau juodą siluetą artėjantį prie manęs, atbulomis traukiausi nuo jo. Širdis šokinėjo nenormaliu greičiu.

- Kas tu?- drebančiu balsu paklausiau.

Jis tik nusijuokė. Atsitrenkiau į lovą, neturėjau daugiau kur eiti.

- Pasitrauk... – išlemenau.

Bet jis manęs neklausė. Kai buvo jau visai šalia, pro langą šviečianti mėnulio šviesa apšvietė jo veidą.

- Augustai?- suglumau.

- Sveika Vanesa, patiko mano dovana?

- Čia tavo dovana?- nužvelgiau savo suknelę.

- Mano, norėjau pamatyti visus tavo privalumus, kaip sakant apžiūrėti prekę. O ši suknelė, kaip nulieta tau, atrodai taip gundančiai - ranką pakišo po sijonų, akimirksniu patraukiau ją.

- Man patinka, kai tu priešiniesi, laukinės mane užveda.

- Augustai, kas tu per žmogus? Ką aš tau padariau?- ašara išdavikė nuriedėjo skruotu.

- Ką padarei? Susidėjai su tuo kvailiu. Be to per tave pralaimėjau lažybas.

- Lažybas?

- Taip, prisimeni tą dieną, kai užkalbinau tave valgykloje. Iš nuobodulio, pasiūliau draugams susilažinti, kad tave per savaitę suviliosiu ir pasiguldysiu į lovą. Bet tu drįsai mane atstumti, ir dar pulti į Darijaus glėbį. Bet galima viską labai gražiai išspręsti,- apkabino man per luomenį.

Jis susilažino? Dabar man viskas aišku, aš buvau tik daiktas, pramoga jiems.

- Ko tu nori iš manęs?- išspjoviau pro dantis.

- Jei nori, kad palikčiau tave ramybėje. Turi atsiduoti man arba tavo Darijus atsidurs ligoninėje su sudaužytu veideliu. Tai kas tau svarbiau, jis ar tavo nekaltybė? Rinkis.

Stovėjau ir negalėjau suvokti, kad tai realybė. Mano laimė baigėsi, ją pakeitė skausmas. Darijus, man svarbiausias gyvenime, dėl jo galėčiau padaryti viską. Bandžiau ištrūkti iš Augusto rankų.

- Paleisk mane, tu nesupranti ką kalbi.

- Rinkis mieloji!- dar tvirčiau mane apsikabino.

- Niekada nebūsiu tavo!- sušukau ir spyriau jam į tarpkojį.

Pajutau, kaip rankos laikiusios mane dingo, išsilaisvinusi bėgau link durų. Pasiekusi jas, nebegalėjau atidaryti, Augustas laikė mano ranką. Atsisukusi išvydau įniršusį jo veidą.

- Atsiimsiu už tai kale! - sušuko.

Trenkė į veidą. Parkritau ant žemės. Pakėlęs sviedė į lovą, galva trenkiausi į lovos kampą. Veidu tekėjo kraujas, Augustas čiupo mano rankas ir prispaudė prie lovos, muisčiausi, kaip tik galėjau. Skausmas galvoje didėjo, darėsi nepakeliamas. Viena ranka glostė mano kojas, bučiavo kaklą, lūpas... Šaukiau, bet tai buvo beprasmiška. Pajaučiau, kaip jis atlaisvino viena ranką, pasinaudojusi ištraukiau ją ir stumiau jį nuo savęs, nukrito ant žemės. Pasinaudodama tuo iššokau iš lovos. Bet pati kritau ant žemės, kai Augustas pagavo mano koją. Tada viskas prasidėjo.

Smūgių laviną be gailesčio talžė mano kūną. Spyriai į pilvą, šonus, galvą... Vien tik skausmas, kaip lavonas gulėjau ant žemės. Neturėjau jėgų net šaukti... Po kelių minučių smūgių nebejaučiau.

- Nemanyk, kad tai viskas, nereikėjo priešintis, pati kalta.. Atsiskaitysi man vėliau, jeigu ne, kentės Darijus, supratai kale? Jei kas tave pamatys, pasakys, kad užpuolė kažkuris iš vakarėlio dalyvių, jei apkaltinsi mane, užmušiu!- taręs išėjo iš kambario užtrenkdamas duris.

Negalėjau pajudėti, kiekvieną kūno lopinėlį raižė nepakeliamas skausmas... Taip pragulėjau kelias minutes. Privalėjau išeiti iš kambario, nes jei Darijus pradės manęs ieškoti, neras... Atrėmiau ranką į žemę bandydama atsistoti, šone pajaučiau nežmonišką skausmą. Vis dar jaučiau, kaip jis spardė mane, smūgių buvo begale..Sukandusi dantis kentėjau, vos pajėgiau atsikelti.. Kiekvienas judesys sukeldavo vis didesnį skausmą.

Atsistojau, lėtai slinkau link durų, atidariau jas... Atsirėmusi į sieną ėjau koridoriumi, labiau šliaužiau. Visas kūnas gėlė, veidu tekėjo kraujas. Pamačiau prieš mane artėjant tris siluetus. Atidarinėjo kiekvienas duris, lyg kažko ieškodami.Vienas iš jų pastebėjo mane.

- Vanesa?!- išgirdau Darijaus balsą.

- Darijau... - sukuždėjau slysdama siena.

- Ten Vanesa! - sušuko Darijus.

Visi trys pribėgo prie manęs.

- O Dieve, Vanesa kas tau?- verkė Aneta.

Pajaučiau, kaip tvirtos rankos mane pakėlė. Mano galva nusviro, daugiau neturėjau jėgų.

- Vanesa, mieloji... aš kaltas...- girdėjau tylų Darijaus balsą, kuris vis tolo.

Jėgos mane visiškai apleido. Tamsa pasiglemžė mane, nebejaučiau nei skausmo, nei Darijaus rankų.